Velnio sėkla / The Devil's Seed (1997)

Režisierius: Algimantas Puipa
Metai: 1979
Žanras: Drama
Šalis: Lietuva
Vaidina: Kostas Smoriginas, Eugenija Pleškytė, Vytautas Paukštė, Inesa Saulite, Bronius Talačka, Algirdas Paulavičius, Algirdas Latėnas...
Kalba: Lietuvių

Filmografija: Scenarijaus autorius –Vytautas Žalakevičius . Režisierius –Algimantas Puipa . Operatorius –Donatas Pečiūra . Dailininkas – Algirdas Ničius. Kostiumų dailininkas –Linas Kriščiūnas . Kompozitorius – Olegas Karavaičiukas. Garso operatorius –Petras Lipeika . Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Antrasis operatorius – Algirdas Janukėnas. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Dekoratorė – D.Dičiūtė. Grimo konsultantė – T.Krylova. Grimas – K.Pinelienė, V.Sapkaitė. Asistentai: režisieriaus – E.Olbikas, A.Paludnevičiūtė, operatoriaus – A.Šiekštelė, dailininko – J.Kasčiukienė. Kombinuotas filmavimas: operatorius – A.Alifanovas, dailininkas – B.Volskis.

Vaidina: Jonį –Kostas Smoriginas , Mortą –Eugenija Pleškytė, Banį – Vytautas Paukštė, Teresę – Inesa Saulite, Katilių – Bronius Talačka, Petrą, jo brolį, --Algirdas Paulavičius, Zigfridą, vokiečių dezertyrą, –Algirdas Latėnas, Fiodorą –Vidas Petkevičius , Jonio patėvį – Edvardas Kunavičius, Juzę, pribuvėją, -- Nijolė Mirončikaitė, Grišą –Rimgaudas Karvelis , Semašką – Juozas Jaruševičius, policmeisterį – Feliksas Einas, inteligentą – Edgaras Savickis; Karolis Dapkus,Sigitas Račkys, Arūnas Storpirštis,Ferdinandas Jakšys , Alfredas Dukšta,Jonas Pakulis,Vytautas Rumšas, Rimantas Nedzveckas, Henrikas Kurauskas, Henrikas Šatūnas, Gintautas Pečiūra, Vladislovas Radvilavičius, Albertas Bartašiūnas, Leonas Maleckas, Sigitas Ramelis, Aurimas Babkauskas, Gediminas Pranskūnas, Juozas Žibūda, Janina Lapinskaitė, J.Kirkilaitė, A.Šimanskis, D.Šimkūnaitė ir kt.

Turinys: Dar caro laikų Lietuvos kaime ūkininkas atveda jo priglaustą pamestinuką Jonį bernauti turtingam Baniui. Įkandęs būsimo šeimininko ranką, pauglys pelno „velnio sėklos" pravardę. Bet darbininkas Jonis puikus. Žiauraus Banio, tevertinančio savuosius arklius, tai nesulaiko, išduodant Jonį į rekrūtus. Bastydamasis po karų frontus, herojus specialiai susižeidžia koją, kad galėtų grįžti namo – į Banio sodybą, kur jo laukia bevaisė šeimininkė Morta, kur specialiai neteka kita dūsautoja, jauna samdinė Teresė. Kaizerio kareiviai ieško paslėptų gyvulių, Jonis paslepia Banio arklius, tuo sukeldamas šeimininko ir dėkingumą, ir įtarumą. Netrukus Banys miršta, ir tuoj po to, keldami apkalbas kaime, Jonis ir našle tapusi Morta susituokia. Pastaroji trokšta vaiko, tad Jonis, su pribuvėja Juze susitaręs, per tariamą, nervinį žmonos nėštumą, pakiša jai Teresės pagimdytą dukrytę. Vaikui paaugus, jo ateina tikroji motina, o Mortą, sužinojusią tiesą, paraližuoja. Dar tebesiaučia vokiečių kareiviai, jie kankina Jonį, reikalaudami jo suslėptų arklių. Kaimyno Katiliaus pakviesti, išgelbsti lietuvių ulonai, bet kai Katiliaus sodyba jau nepriklausomybės laikais sudega, Jonis, tapęs turtingiausiu valsčiaus žmogumi,  paskolai gauti pastato žiaurias sąlygas. Morta seniai mirė, pasenusi Teresė nebepažįsta žilagalvio Jonio, liko beprasmiški turtai, paauglystės, arklio su balta žvaigžde prisiminimai. Ir vienatvė.

Festivaliai, apdovanojimai: XIII sąjunginio kino festivalio žiuri Dušanbėje (1980) prizas „už kruopštų ikirevoliucinio kaimo gyvenimo atspindėjimą".

Komentaras: Kai kuriuose šaltiniuose minima, jog „Velnio sėkla" sukurta Petro Cvirkos apsakymų motyvais. Bet įžanginiuose filmo titruose šios informacijos nėra, liko tik rašytojo citata apie vergus ir išnaudotojus. Panašu, V.Žalakevičius, kad ir pasinaudojęs socialinės P.Cvirkos prozos impulsu, sukūrė originalų scenarijų. Dramaturgo profesionalumas padėjo jaunam režisieriui: nors filmas neilgas, apimantis didelę laiko atkarpą (nuo rusų-japonų karo iki tarpukario nepriklausomybės), veiksmas rutuliojasi energingai ir nepalieka fragmentiško kaleidoskopo įspūdžio. Čia meistriškai išrašyti pagrindiniai charakteriai, puikiems aktoriams E.Pleškytei, K.Smoriginui, V.Paukštei tikrai yra, ką vaidinti. Po filmo, savo apnuogintomis aistromis gerokai išsiskiriančio iš bendros prislopintų spalvų lietuvių kino panoramos, lieka dramaturgo akcentuota, o režisieriaus nepamesta mintis, kad valstietiškos moralės krašte kriterijumi buvo ne tiek žmogus, kiek arklys.